Daugeliui valstybių visame pasaulyje veiksmingas biudžeto panaudojimas ir efektyvūs viešieji pirkimai buvo ir lieka vienu svarbiausių bei opiausių klausimų: paslaugų ar prekių kainos ir kokybės santykis, procedūrų sklandumas ir skaidrumas tėra dalis iššūkių, kuriuos siekiama išspręsti tobulinant tiek atskirų šalių, tiek tarptautinės teisės aktus.
Lietuva, kur įvairiems pirkimams kasmet išleidžiama per keturis milijardus eurų, t.y. apie dešimtadalį valstybės bendrojo vidaus produkto, jokia išimtis. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo netrūko pastangų sukurti šiuolaikišką, skaidrią, valstybės ir visuomenės interesus atitinkančią viešųjų pirkimų sistemą. Tačiau netrūko ir skandalų. Tad šioje srityje pasiekėme ir į ką turėtume susitelkti tobulindami sistemą?
Sklandžiau ir paprasčiau
Pirmąjį teisės aktą, reglamentuojantį viešuosius pirkimus, Vyriausybė priėmė dar 1992 metais. Įvairiais laikotarpiais viešaisiais pirkimais siekta ne tik užtikrinti, kad valstybė įsigytų reikiamų prekių ar paslaugų, bet ir skatinti ekonomiką. Ryškus to pavyzdys – 1995 metais Vyriausybės patvirtintos Valstybinio pirkimo laikinosios taisyklės, pagal kurias vykdant pirkimus prioritetas privalėjo būti teikiamas lietuviškai produkcijai.
Viešųjų pirkimų įstatymas, kuriuo pirmą kartą Lietuvos istorijoje įteisinta viešųjų pirkimų sąvoka, įsigaliojo 1997 metais. Įstatymas nuolat tobulintas ir keistas, ypač šaliai rengiantis narystei Europos Sąjungoje. Pastarąjį kartą teisės aktas iš esmės atnaujintas pernai, kai 2017 metų liepą įsigaliojo nauja Viešųjų pirkimų įstatymo redakcija.
„Naujasis Viešųjų pirkimų įstatymas yra veikiau praktikos, kuri formavosi ne vienerius metus, įkūnijimas. Savaime jis didelių pasikeitimų nelėmė, – sako advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partnerė, viena iš prekybos ir komercinės veiklos praktikos grupės vadovių Laura Ziferman, – Įstatymas priimtas įgyvendinant naujas ES viešųjų pirkimų direktyvas, tuo pačiu atlikti pakeitimai, kuriuos lėmė Lietuvos teismų sprendimai arba Lietuvos viešųjų pirkimų specifika“.
Pasak pašnekovės, teisės aktas įtvirtino viešųjų pirkimų aspektus, kurie ir iki tol buvo taikomi praktikoje, iš dalies palengvindamas verslo dalyvavimą pirkimuose. Pavyzdžiui, kiekvienam pirkimui nebereikia rinkti gausybės kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų. Pakanka užpildyti vieną deklaracijos formą, ir jau galima dalyvauti pirkime, o visų dokumentų reikalaujama tik iš potencialaus pirkimo laimėtojo.
Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto lektorius Karolis Šerpytis pastebi, kad įsigaliojęs įstatymas atspindi gerokai platesnes permainas. Tarp jų – besikeičiantį verslo ir viešojo sektoriaus požiūrį į tarpusavio bendradarbiavimą.
„Perkančiosios organizacijos iki šiol dažnai tiesiog kopijuodavo ankstesnių pirkimų sąlygas ir reikalavimus, užkirsdamos kelią naujiems, geresniems produktams ir sprendimams įsigyti. Naujasis įstatymas atveria galimybę perkančiosioms organizacijoms dar prieš pradedant pirkimo procedūras konsultuotis su rinkos dalyviais, gauti informacijos apie galimas alternatyvas. Aiškesnis rinkos konsultacijų reglamentavimas padės megzti dialogą tarp viešojo sektoriaus ir verslo, o tuo pačiu skatins pastarojo konkurenciją“, – teigia ekspertas.
Sutinkama, kad pirkimų procesą nuo Nepriklausomybės atkūrimo nuosekliai siekta padaryti tiek skaidresnį ir efektyvesnį, tiek sklandesnį ir paprastesnį. Tai skatina ne tik teisės aktai, bet ir infrastruktūra – pavyzdžiui, į elektroninę erdvę perkeltos pirkimų procedūros. Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, 2016 metų beveik 98 proc. pirkimų buvo elektroniniai, ir nuo 2012 metų jų dalis išaugo 15 procentinių punktų.
Tiesa, pirkimo procedūrų perkėlimas į elektroninę erdvę tėra tik vienas žingsnis sklandesnio pirkimų proceso link. Ekspertai teigia, kad nepaisant technologijų pažangos, būtinybė rengti šūsnis popierinių pirkimo dokumentų tebėra didelis iššūkis konkursų dalyviams.
„Pirkimo procedūrų dokumentavimui kasmet vis dar sunaudojama tūkstančiai tonų popieriaus. Kažkada vykdžiau eksperimentą ir svėriau įvairių rūšių pirkimo dokumentus. Rezultatai nenudžiugino – jei, pavyzdžiui, dokumentai judriojo ryšio paslaugoms įsigyti svėrė 1,3 kilogramo, tai kompiuterių pirkimo – pusketvirto kilogramo, kanceliarinių prekių – puspenkto, o vaistų pirkimo konkurso dokumentų svoris viršijo net 19 kilogramų“, – pasakoja p. Šerpytis.
Straipsnio šaltinis: Verslo žinios.