Penktus metus VU įgyvendinama moksliniais istoriniais tyrimais paremta iniciatyva „Grįžtanti atmintis“, kurios metu įteikiami simboliniai atminties diplomai, tęsiama ir šiemet. „Grįžtančios atminties“ iniciatyva siekiama atsiprašyti ir pagerbti tuos VU bendruomenės narius, kurie dėl permainingos XX a. Lietuvos prieškario ir pokario istorijos, totalitarinių režimų ar vietos žmonių kolaboravimo buvo pašalinti iš universiteto ir neteko galimybės baigti studijas, tęsti mokslinius tyrimus, pedagoginę ar kitą su universitetu susijusią veiklą.
Atminties diplomai skirti 8 buvusiems VU EVAF bendruomenės nariams: Jecevičiūtė (Vaškelienė) Selezija, Žiūkaitė (Žvirblienė) Adelė, Kleinaitė Dvoirė Leė, Libermanas Hiršas, Lifšicas / Lifszyc / Livšicas Vulfas, Lizaitis Mečislovas, Rozenbergas Efimas / Jefimas, Terleckas Antanas.
Selezija Jeckevičiūtė (Vaškelienė, 1930–2009) gimė Jasiuliškių kaime, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje. 1937−1940 m. ji mokėsi Miliūnų pradinėje mokykloje, vėliau mokslus tęsė Vabalninke. Kiek pasimokiusi Vabalninko vidurinėje mokykloje kartu su nuo tremties išsislapsčiusiomis seserimis persikėlė į Vilnių, kur nuo 1948 m. tęsė mokslus Vilniaus Salomėjos Neries gimnazijoje ir ją baigė 1950 m. Tais pačiais metais Selezija pateikė prašymą Vilniaus universiteto rektoriui studijuoti finansų specialybę Ekonomikos fakultete. Kartu su stojimo dokumentais pateikiamoje autobiografijoje Selezija nurodė jau neturinti abiejų tėvų ir anksti tapusi našlaite, taip nuslėpdama tėvų tremties faktą. Paaiškėjus šiai aplinkybei 1951 m. spalio 11 d. Selezija buvo pašalinta iš Vilniaus universiteto, remiantis Ekonomikos fakulteto dekano pažyma, kurioje nurodoma, kad stodama į universitetą studentė nuslėpė savo socialinę kilmę iš „buožių“ ir informaciją apie 1948 m. ištremtus tėvus „kaip pavojingus Tarybų santvarkai ir banditams talkininkaujantį elementą“. Netekusi galimybės studijuoti S. Jecevičiūtė dirbo Vaidoto Eidukevičiaus avalynės kombinate sąskaitininke-ataskaitininke ir rengdavo kombinato sienlaikraštį. 1953 m. ji kreipėsi į Vilniaus universiteto rektorių prašydama būti priimta į antrąjį Ekonomikos fakulteto kursą, bet šis prašymas nebuvo patenkintas. Atmestas buvo ir antrasis 1954 m. teiktas prašymas, kuriuo Selezija prašėsi priimama jau į trečiąjį Ekonomikos fakulteto kursą, nes neakivaizdžiai buvo baigusi Visasąjunginio finansų instituto du kursus. Nors nepavyko baigti net neakivaizdinių studijų, Selezija palaipsniui kopė karjeros laiptais ir iš apskaitininkės tapo V. Eidukevičiaus avalynės kombinato Planavimo skyriaus viršininke.
Adelė Žiūkaitė (Žvirblienė, 1925–2016) gimė Vežonių kaime, Jiezno valsčiuje, Alytaus apskrityje. Adelė pradinę mokyklą Vežonyse pradėjo lankyti šešerių, ją baigusi du metus liko namuose, vėliau mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje Vilniuje, tačiau dėl nepriteklių 1942 m. persikėlė į Prienus, kur 1944 m. baigė Prienų gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti medicinos, bet po metų studijas nutraukė, medicina nebuvo patraukli. Metus praleidusi namuose ir dirbusi žemės ūkio darbus, 1946 m. Adelė pateikė prašymą Vilniaus universiteto rektoriui studijuoti Istorijos-filologijos fakultete lietuvių kalbą. Šiame prašyme nurodytas fakultetas nubrauktas ir kita ranka įrašyta – Ekonomikos fakultete. 1946 m. Adelė pradėjo ekonomikos studijas, tačiau 1948 m. buvo suimta ir kalinama nuteista už antitarybinę veiklą (pagal RTFSR BK 58-12 straipsnį) kalėti penkerius metus, kuriuos praleido Uchtoje, Komijos Respublikoje. Į Lietuvą grįžo 1953 m. ir kreipėsi į Vilniaus universitetą prašydama grąžinti jai gimnazijos baigimo atestatą bei parengti studijų pasiekimų išrašą.
Dvoirė Leė Kleinaitė (1919–?, ), Jankelio Kleino duktė gimė Lentvaryje, 1936 m. Kaune baigė žydų realinę gimnaziją. Jau gimnazijoje Dvoirė mokėsi specialybinio dalyko – buhalterijos. Mergina dar prieš stodama į universitetą dirbo buhalterio padėjėja Kaune, tad ir studijuoti pasirinko ekonomikos mokslus Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete (nuo 1936 m.). Dvoirė po kelerių metų persigalvojo ir 1940 m. nusprendė studijuoti mediciną, tačiau jos prašymas nebuvo patenkintas, tad Vilniaus universitete tęsė ekonomikos studijas. Studentė Dvoirė Leė buvo progresyvių studentų organizacijos „Šolem-Aleichem“ narė, tačiau 1941 m. rugsėjo 19 d. Dvoirė Leė, kaip ir daugelis kitų žydų tautybės studentų, buvo pašalinta iš Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto remiantis Švietimo valdybos Aukštojo mokslo departamento 1941 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 21606. Apie tolesnį studentės likimą nėra žinoma.
Hiršas Libermanas (1922–?) gimė vilniečių Joselio Leibos ir Jentos Libermanų šeimoje. 1934–1940 m. jaunuolis mokėsi Vilniaus žydų „Tušijos“ privačioje gimnazijoje dėstomąja hebrajų kalba su sustiprintu humanitarinių mokslų dėstymu. Šią gimnaziją baigęs Hiršas 1940 m. įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos mokslų fakultetą. Po pusantrų metų studijų 1941 m. rugsėjo 19 d. remiantis Švietimo valdybos Aukštojo mokslo departamento 1941 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 21606 Hiršas Libermanas dėl savo tautybės buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto. Netrukus po to vaikinas pateko į Vilniaus getą. Net ir geto sąlygomis vaikinas skaitė, buvo užsirašęs į Vilniaus geto biblioteką, tačiau 1942 m. knygų į ją nebegrąžino.
Vulfas Lifšicas (Lifszyc / Livšicas, 1920–?) gimė Naujojoje Vilnioje, Hešelio (Geselio) ir Mochel Mileikowskos šeimoje. 1930–1932 m. mokėsi privačioje Ch. Epšteino gimnazijoje, o 1932–1938 m. – valstybinėje Vilniaus A. Mickevičiaus gimnazijoje, kurią baigęs ir išlaikęs humanitarinės krypties egzaminus gavo brandos atestatą. Tais pačiais metais stojo į Stepono Batoro universitetą, tačiau nebuvo priimtas. Po metų įstojo į Stepono Batoro universitetą studijuoti medicinos. 1939 m. lankė Darbo rūmų lietuvių kalbos kursus ir išlaikė šešerių metų pradžios mokyklos lietuvių kalbos kurso egzaminą. 1940 m. rugsėjo 18 d. Vulfas pateikė prašymą Vilniaus universiteto rektoriui tęsti studijas Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto Medicinos skyriuje, tačiau prašymas nebuvo priimtas. Tais pačiais metais buvo priimtas studijuoti į Ekonomikos mokslų fakultetą. Vulfas Lifšicas buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto 1941 m. rugsėjo 19 d. vykdant nacionalsocialistams pavaldžios Švietimo valdybos Aukštojo mokslo departamento 1941 m. rugsėjo 17 d. rašte išdėstytus nurodymus. Tolesnis studento likimas nežinomas.
Mečislovas Lizaitis gimė 1927 m. Auksučių kaime, Grinkiškio valsčiuje, Kėdainių apskrityje, ūkininko šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą, įstojo į Krakių gimnaziją. Vėliau persikėlė į Šeduvos gimnaziją, ją 1946 m. baigė ir įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Aktyviai dalyvavo fakulteto meninėje veikloje, organizavo fakulteto studentų chorą, jam dirigavo ir akompanavo. Buvo gerbiamas fakulteto studentų ir dėstytojų. 1949 m. kovą su tėvu ir seserimi buvo ištremtas į Irkutsko sritį. Nepadėjo nė fakulteto administracijos bandymas užtarti – iš tremties jis grįžo tik 1967 m. Veikiausiai tremtyje baigęs Irkutsko universiteto Ekonomikos fakultetą, grįžęs Mečislovas dirbo įvairiose įstaigose ir jose sukauptą patirtį aprašė daktaro disertacijoje buitinio gyventojų aptarnavimo tema, kurią apgynė 1974 m.
Efimas (Jefimas) Rozenbergas (1921–?) gimė Minske. Jo tėvas Davidas (g. 1894 m.), kilęs iš Žagarės ir baigęs Maskvos prekybos institutą, buvo pirklys, o motina Lėja Solomonov (g. 1898 m.) kilusi iš Smolensko. 1938 m. rugsėjo 24 d. Efimui išduotas Gdansko savivaldybės realinės gimnazijos brandos atestatas. Šioje gimnazijoje jis mokėsi nuo 1929 m. iki 1938 m. Atestate nurodoma, kad jis išlaikė brandos egzaminus jau nebūdamas mokinys. Apie 1938 m. kartu su tėvais kaip Lietuvos piliečiai grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Kaune. Efimas bandė emigruoti į JAV, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jo planai žlugo. 1940 m. Vilniaus universiteto Ekonomikos mokslų fakultete tapo laisvuoju klausytoju, tačiau kaip ir daugelis kitų žydų tautybės studentų jis buvo pašalintas iš universiteto dėl savo tautybės remiantis nacionalsocialistams pavaldaus Švietimo valdybos Aukštojo mokslo departamento 1941 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 21606. Efimas išgyveno Holokaustą ir 1954 m. kreipėsi į Vilniaus universitetą, siekdamas gauti pažymą apie tai, kad 1940–1941 m. studijavo Ekonomikos fakultete. Pažyma buvo išduota tarpininkaujant Sovietinės Lietuvos užsienio reikalų ministerijai. Tuo metu Efimas Rozenbergas buvo Izraelio pilietis, gyvenęs ir dirbęs kibuce „Hecer“ (Necer) Beer Jakobo gyvenvietėje Izraelyje.
Antanas Terleckas gimė 1928 m. vasario 9 d. Krivasalio kaime, Švenčionių apskrityje, valstiečių šeimoje. Antanas, vyriausias vaikas šeimoje, 1940 metais baigė pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Švenčionėlių ir Linkmenų progimnazijose. Dar gimnazistas 1945 m. vasarą jis buvo suimtas, apkaltintas priklausąs antisovietinei organizacijai. Po netrumpo tardymo neradus įrodymų, buvo paleistas. 1946 metais, baigęs Linkmenų progimnaziją, jis persikėlė į Vilnių ir įstojo į Vilniaus prekybos technikumą. Jį baigęs, 1949 m. A. Terleckas įstojo į Vilniaus universiteto ekonomikos mokslų fakultetą, Finansų specialybę. Studijų metu kelis mėnesius dirbo ir sargu Vilniaus universitete, kaip įrašyta atleidimo lapelyje šio darbo atsisakė savo noru. Studijos sekėsi gerai, 1954 m. A. Terleckas parašė ir sėkmingai apginė diplominį darbą apie Dvarčionių plytinę ir jos veiklą. Baigęs studijas A. Terleckas gavo paskyrimą dirbti į SSRS Valstybinio banko Lietuvos respublikiniame filiale, kredito inspektoriumi. Ekonomisto profesijoje ir ekonomikos moksle, nepaisant ideologizacijos, A. Terleckas matė perspektyvą todėl 1957 metais įstojo į Lietuvos mokslų akademijos ekonomikos instituto aspirantūrą (dabar doktorantūra), labiausiai jį domino ekonomikos ir Lietuvos ekonominės minties istorija, tačiau dėl persekiojimų disertacija nebuvo parengta. Apkaltintas noru sukurti pogrindinę organizaciją A.Terleckas buvo nuteistas keturias metais lagerio, kalėjo Taišetlage, Irkutsko srityje. 1960 m. pabaigoje grįžęs į Lietuvą įsidarbino konstruktorių biure „Puntukas“ inžinieriumi. Domėjimasis istorija neblėso, būdamas 36-erių, 1964 metais, A. Terleckas įstojo į Vilniaus universiteto istorijos – filologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Nors išlaikė visus 31-ą egzaminą, baigti studijų neleista – parašytas diplominis darbas neįtiko politiškai. Oficialiai Vilniaus universiteto Rektoriaus įsakyme nurodyta: „Išbraukti [...] kaip neatvykusio į diplominio darbo gynimą arba valstyb. egzam. laikymą“. Visą gyvenimą politiškai aktyvaus ir nesutikusio su Lietuvos okupacija A. Terlecko svarbiausias darbas ir kūrinys buvo Lietuvos laisvės lyga. Ji įsteigta 1978 metais, minint 38-ąsias Lietuvos sovietinės okupacijos metines. Lygos tikslas buvo politinės ir tautinės sąmonės ugdymas, laisvės klausimo kėlimas tarptautiniuose forumuose. Terleckas yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3 laipsnio ordinu (1998), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi (2004), Laisvės premija (2012) ir Estijos Marijos žemės kryžiaus 3 klasės ordinu (2013).