Ekonomistė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto steigėja ir prezidentė Elena Leontjeva tapo Vilniaus universiteto investicinio neliečiamojo kapitalo fondo globėja. Ekonominį švietimą, kaip vieną iš svarbiausių prioritetų, įvardijanti buvusi Prezidento ir valstybės patarėja sako, kad jai grįžimas į bendrystę su universitetu yra malonus ir įpareigojantis gyvenimo etapas.

„Mokiausi universitete „perestrojkos“, lūžio laikais, ir gerai atsimenu didžiulį dvasinį pakilimą, kurį išgyvenome. Ieškojau atsakymų ir stipriai abejojau sovietinės sistemos tvarumu ir žmogiškumu. Staiga, paskaitose ėmiau atpažinti tiesą, pasaulis tarsi apsivertė ir tuo pačiu atvėrė kelią, kuriuo eiti. Tokia patirtis formuoja visą gyvenimą, ir norisi dalintis tuo, kas gali kitus įgalinti ir įkvėpti“, – pasakoja Elena Leontjeva.

Išplatintame interviu E.Leontjeva kalba apie grįžimą į savąją Alma Mater, šį kartą – jau dalintis savo patirtimi.

– Neseniai grįžote vadovauti Lietuvos laisvosios rinkos institutui, o dabar dar priėmėte kvietimą tapti Vilniaus universiteto fondo globėja. Kodėl?

– Taip, veiklos pastaruoju metu tik daugėja. Iššūkius priėmiau, nes abi veiklos giliai prasmingos, ir tikslai – panašūs, įgalinantys sinergiją. Man labai artima fondo vizija ir misija, juk be kokybiško švietimo visa kita nelabai turėtų prasmės.

– Kaip Vilniaus universiteto alumnė, kiek jums svarbus ryšys su savo Alma Mater?

– Į universitetą atėjau, trokšdama mokslų, dar būdama paauglė. Pajutau, kad mokykloje, kurioje mokiausi (rusų k.), lietuvių kalbos dėstymas nepakankamas. Tiesą sakant, turėjome daugiau anglų kalbos pamokų, negu lietuvių. Jutau, kad tai neteisinga, tad nuo dvylikos metų ėmiau privačias lietuvių kalbos pamokas pas nuostabią dėstytoją VU Filologijos fakultete. Taip kad, galima sakyti, įstojau į VU dar būdama paauglė.

Paskui buvo Ekonomikos fakultetas, kuris suteikė kryptį ir įkvėpimą visam gyvenimui. Ir, žinoma, aspirantūra, kurioje atsirado tikros filosofijos ir mokslo metodologijos skonis. Visa tai mane suformavo. Nenuostabu, kad gera grįžti į Universitetą kaip fondo globėjai – pačiai čia tiek daug gavus, džiugu dalytis savo patirtimi.

Su Universiteto mokslininkais sieja ir graži bendradarbiavimo patirtis. Tarpdisciplininiame stokos fenomeno, moralės ir politikos tyrime vaisingai sujungėme jėgas su Filosofijos fakulteto ir kitais VU mokslininkais. Tyrime dalyvavo ir užsieniečių, tad galėjau įvertinti išskirtinį lietuvių mokslininkų lygį ir indėlį. Visi džiaugėmės, kad mūsų tarpdiscipliniškumas buvo tikras, visų indėlis panaudotas sintezėje, ir kiekviena disciplina praturtino tyrimo įžvalgas unikaliais aspektais. Naujai atvertų erdvių bei gausių įkvėpimų negalima prarasti, tad dėsiu visas pastangas, kad tęstume bendradarbiavimą. Šiais neramiais laikais mokslininkų išmintimi reikia dalintis su pasauliu kaip niekad. Prieš penkerius metus daugeliui atrodė, kad keistuoliai-teoretikai pasirinko tyrinėti keistą dalyką – stoką, o dabar galime pasidalinti su visuomene itin reikalingomis įžvalgomis ir supratimu apie pasaulį, kuris niekada nėra išbaigtas, tobulas, tačiau atvertas nuolatinei kaitai, kūrybai, bendrystei ir laisvei.

– Ką manote apie didžiausios švietimo įstaigos žingsnį į investicijų rinką?

– Inovatyvus ir sektinas pavyzdys. Džiugu, kad universitetas vėl priešakyje – lygiuojasi į geriausius pavyzdžius. Juk tokiu pačiu keliu eina Harvard, Yale, Oxford, Cambridge universitetų fondai, tai jau kurį laiką yra pasiteinusi tarptautinė praktika. Kadangi pačiai teko būti vienai iš Lietuvos vertybinių popierių rinkos pradininkių, džiugina, kad drąsiausios to meto svajonės virsta realybe. Kažkada reikėjo įtikinėti žmones, kad Lietuvai būtina įteisinti galimybę pritraukti kapitalą ir jį investuoti rinkoje, o dabar tai daro ne tik bankai, investicijų fondai, bet ir seniausia mūsų mokslų kalvė – universitetas. Tai pralenkia svajones, bet tuo pačiu ir įpareigoja, kad žmonių viltys būtų pateisintos. Kai pinigai vis mažiau yra ribotumo ženklas ir jiems gresia sisteminis nuvertėjimas, investicijų rinka suteikia alternatyvų.

– Vienas svarbiausių Jūsų vadovaujamo Lietuvos laisvosios rinkos instituto prioritetų – ekonominis švietimas. Kaip manote, kaip Vilniaus universiteto fondo veikla prisideda prie ekonominio švietimo – skatinimo Lietuvoje?

– Pats tokio fondo atsiradimo faktas – jau yra ekonominio švietimo perlas. Įsivaizduokite, mokydamasis universitete, studentas sužino, kad kažkam, ne tik valstybei, rūpi jo Alma Mater, kad yra žmonių, remiančių universitetą, padedančių vykdyti veiklas, neaprėptas valstybės biudžeto, o dar, kad visos tos lėšos „sukasi“ kažkur kapitalo rinkoje, paslaptinguose vertybiniuose popieriuose. Manau, tai ir ekonominio smalsumo, ir žmogiško dėkingumo mokykla. Kokios specialybės jaunas žmogus besimokytų, jam labai svarbu suprasti, kaip veikia „suaugusiųjų pasaulis“, koks yra kelias nuo svajonės „padaryti pasaulį geresne vieta“ iki jos įgyvendinimo. Tas kelias neįmanomas be atsakomybės prisiėmimo, be išteklių akumuliavimo ir padauginimo. O visa tai yra – ekonomika, kurios žinios šiuolaikiniam žmogui absoliučiai būtinos. Kai baigiantis mokslus jaunuolis žinos, kaip veikia atsakomybės ir gėrovės kūrimo sistema, jis bus įgalintas panaudoti savo žinias kuo vaisingiau, ir kaip asmuo išsipildys. Tikiuosi, kad galėsime daugiau nuveikti, kad toks ekonominis švietimas ir žmogaus paruošimas gyvenimui taptų neatsiejamas nuo aukštojo išsilavinimo.

– Vilniaus universiteto fondą remia virš 40 verslo įmonių. Ką manote apie akademinio pasaulio ir verslo bendradarbiavimą Lietuvoje?

– Dar prisimenu laikus, kai žmonėms atrodė, jog už mokslą atsakinga tiktai valstybė ir tik iš jos turėtų ateiti finansai. Pamažu, tapome atsakingesni, linkę į bendrystę ir dalinimąsi. Vis daugiau suprantame, kad mes, žmonės, ir esame Lietuvos valstybė, jos šeimininkai. Tad mokslo ir verslo bendradarbiavimas dabar skleidžiasi vis gražiau ir natūraliau. Idėjoms, vertybėms, žinioms negailima privačių išteklių. Ką jau bekalbėti apie tai, kad verslumas, privati atsakomybė ir nuosavybė yra nuolatiniame santykyje su mokslu, jungia žmonių poreikius su mokslo potencialu ir išradimais. Žmonių verslumas skatina pažangą. Tikiu, kad Lietuvoje verslas ir akademinis pasaulis vis lengviau randą duris, vedančias vienus pas kitus.

Tačiau parama universitetui – ne tik verslo atsakomybė. Juk esame brandi visuomenė, tad kiekvienas gali prisidėti prie savo Alma Mater: ką tik baigęs alumni gali skirti 10 eurų, vėliau, atradęs, kad tai prasminga – jau 100, ir taip su metais tų nulių gali daugėti. Taip yra vakaruose, ir tai, kad žmonės nori prisidėti prie pokyčių, nesikrato atsakomybės, įrodo mūsų pilietiškumą. Žmonėms svarbu jausti bendrystę, juolab mūsų laikais, kai skubame pažinimo keliais visą gyvenimą.

2019 m. investuoti į skirtingas turto klases pradėjęs Vilniaus universiteto fondas šiuo metu valdo per 2.2 mln. investicijų portfelį. Fondo Globėjų taryboje esantys iškilūs akademikai, įvairių sričių ekspertai, visuomenės lyderiai kompetentingai pataria strategijos ir plėtros klausimais, prisideda prie fondo skaidrumo, inovatyvumo ir žinomumo.

Paramos fondo tikslas yra iš investavimo gautomis pajamomis užtikrinti universiteto finansinį stabilumą, finansuoti talentingiausių studentų studijas ir steigti stipendijas, remti aukščiausios kokybės mokslinius tyrimus, globalius poreikius atitinkančias studijų programas, finansuoti gabiausių studentų ir mokslininkų stažuotes, pritraukti geriausius užsienio dėstytojus ir tyrėjus, skatinti kitus didelę pridėtinę vertę kuriančius projektus.

Straipsnis >>

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos